Federalinio Kanclerio Olaf Scholz
KALBA
Prahos Karolio universitete
2022 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienį, 11.02 val.

Gerbiamoji Rektore profesore Králíčková,
gerbiamosios Prorektorės, gerbiamieji Prorektoriai ir fakultetų nariai,
gerbiamasis Ministre Bek,
Ekscelencijos,
mielos studentės, mieli studentai,
ponios ir ponai!

Labai ačiū už malonų kvietimą! Man didelė garbė būti šioje istorinėje vietoje – tarsi stebint šios garbingos institucijos įkūrėjui – ir su Jumis kalbėti apie ateitį, apie mūsų ateitį, kuri man asocijuojasi su vienu žodžiu: Europa.

Tikriausiai nėra tam tinkamesnės vietos nei Prahos miestas, nei šis beveik 700 metų istoriją menantis universitetas. „Ad fontes“ – „prie šaltinių“ – toks buvo didžiųjų Europos Renesanso humanistų raginimas. Kiekvienas, susiruošęs į kelionę link Europos ištakų, neišvengiamai atsidurs čia, šiame mieste, kurio paveldas ir pavidalas veikiausiai yra europietiškesni nei bet kurio kito mūsų žemyno miesto. Tai iš karto tampa aišku kiekvienam amerikiečių ar kinų turistui, Karolio tiltu einant į Hradčanus. Todėl jie ir yra čia, nes šiame mieste, tarp viduramžių pilių ir tiltų, katalikų, protestantų ir žydų maldos namų ir kapinių, gotikinių katedrų ir „Art Nouveau“ stiliaus pastatų, stiklinių dangoraižių ir pusiau mediniais namais apstatytų gatvelių, tarp senamiestyje vyraujančios kalbų maišalynės jie randa tai, ką tapatina su Europa: didžiausią įmanomą įvairovę mažyčiame žemės lopinėlyje.

Jei Praha – miniatiūrinė Europa, tai Karolio universitetas – tarsi šviesos ir šešėlių kupinos Europos istorijos metraštininkas. Negaliu pasakyti, ar jos įkūrėjas imperatorius Karolis IV laikė save europiečiu. Tačiau tai byloja jo biografija: gimęs gavo seną bohemiečių vardą Vaclovas, išsilavinimą įgijo Bolonijoje ir Paryžiuje, Liuksemburgų dinastijos valdovo ir habsburgietės sūnus, Vokietijos imperatorius, Bohemijos ir Italijos karalius. Taigi atrodo logiška, kad „jo“ universitete studium generale baigdavo bohemiečiai, lenkai, bavarai ir saksai, o taip pat ir studentai iš Prancūzijos, Italijos bei Anglijos. 

Tačiau kadangi šis universitetas yra Europoje, jis patyrė ir Europos istorijos nuosmukius: religinį persistengimą, susiskaldymą pagal kalbas ir kultūras, ideologinį konformizmą XX a. diktatūrų laikais. Tamsiausią jos skyrių parašė vokiečiai: nacionalsocialistų okupantai uždarė universitetą, sušaudė protestuojančius studentus, į Vokietijos koncentracijos stovyklas deportavo ir jose nužudė tūkstančius universiteto narių. Dėl šių nusikaltimų mums, vokiečiams, skauda ir gėda iki šiol. Esu čia ir tam, kad apie tai kalbėčiau, ypač todėl, nes dažnai pamirštame, jog pasibaigus Vokietijos okupacijai ir visa naikinančiam Antrajam pasauliniam karui daugeliui Vidurio Europos piliečių laisvės netekimas, kančios ir diktatūra nesibaigė.

Vienas iš daugybės šio universiteto išugdytų didžiųjų intelektualų mums tai priminė dar Šaltojo karo metais. 1983 m. Milanas Kundera aprašė „Vidurio Europos tragediją“, t. y. kaip po Antrojo pasaulinio karo lenkai, čekai, slovakai, baltai, vengrai, rumunai, bulgarai ir jugoslavai „atsibudo (...) ir suprato, kad jie yra Rytuose“, kad jie „išnykę iš Vakarų žemėlapio“. Susiduriame ir su šiuo palikimu – visų pirma tie, kurie buvome vakarinėje geležinės uždangos pusėje. Ne tik todėl, kad šis palikimas yra Europos istorijos, taigi ir mūsų, europiečių, bendros istorijos dalis, bet ir todėl, kad Vidurio ir Rytų Europos piliečių patirtis – jausmas būti paliktiems ir pamirštiems už geležinės uždangos – išlikusi iki šių dienų, beje, ir diskusijose apie mūsų ateitį, apie Europą.

Šiomis dienomis vėl kyla klausimas, kur ateityje bus riba, skirianti laisvą Europą nuo neoimperinės autokratijos. Po Rusijos invazijos į Ukrainą vasario mėnesį kalbėjau apie laikmečio lūžio tašką. Putino Rusija nori jėga nustatyti naujas sienas, o to Europoje niekada nebenorėjome patirti. Taigi brutali invazija į Ukrainą – išpuolis ir prieš Europos saugumo tvarką. Tam priešinsimės iš visų jėgų. Tam reikia mūsų pačių stiprybės – tiek atskirų valstybių, tiek aljanse su transatlantiniais partneriais, tiek ir Europos Sąjungoje.

Ši suvienyta Europa gimė kaip į vidų nukreiptas taikos projektas. Jos tikslas buvo, kad daugiau niekada nekiltų karų tarp jos valstybių narių. Šiandien mūsų pareiga – toliau plėtoti šį taikos pažadą, įgalinant Europos Sąjungą užtikrinti savo saugumą, nepriklausomybę bei stabilumą ir susidūrus su išorės iššūkiais. Ponios ir ponai, tai – naujoji Europos taikos užduotis. To iš Europos tikisi dauguma piliečių – tiek mūsų žemyno Vakaruose, tiek Rytuose.

Todėl tai, kad šiuo metu ES Tarybai pirmininkauja Čekija – šalis, jau seniai suvokusi šios užduoties svarbą ir vedanti Europą teisingu keliu – išties laimingas sutapimas. Šiame kelyje Vokietija visapusiškai rems Čekiją. Džiaugiuosi būsimu bendradarbiavimu su Ministru Pirmininku Petr Fiala surandant teisingus europietiškus atsakymus dėl laikmečio lūžio.

Pirmasis iš jų skamba taip: mes nesitaikstysime su Rusijos išpuoliu prieš taiką Europoje. Nesėdėsime sudėję rankų matydami, kaip žudomos moterys, vyrai ir vaikai, kaip iš žemėlapio ištrinamos laisvos šalys ir dingsta už sienų ar geležinių uždangų. Nenorime sugrįžti į XIX ar XX amžių, lydimą grobikiškų karų ir totalitarinių ekscesų.

Mūsų Europą vienija taika ir laisvė, ji atvira visoms Europos tautoms, puoselėjančioms tas pačias vertybes. Visų pirma ji proaktyviai atmeta imperializmą ir autokratiją. Europos Sąjunga paremta ne viršenybe ir pavaldumu, o įvairovės pripažinimu, jos narių lygiavertiškumu, pliuralizmu ir skirtingų interesų derinimu.

Būtent ši vieninga Europa Putinui lyg krislas akyje, nes ji neatitinka jo pasaulėžiūros, pagal kurią mažesnės šalys turi paklusti saujelei didžiųjų Europos valstybių. Todėl dar svarbiau drauge ginti savo Europos idėją. Būtent todėl ir remiame užpultą Ukrainą, teikdami jai ekonominę, finansinę, politinę, humanitarinę ir karinę pagalbą. Vokietija pastaraisiais mėnesiais iš esmės pakeitė kursą. Šią paramą teiksime ir toliau – patikimai ir tol, kol reikės. 

Taip bus ir atstatant sugriautą šalį, kas pareikalaus ištisų kartų pastangų. Tam reikės tarptautinio koordinavimo ir protingos bei patikimos strategijos. Apie tai kalbėsime ekspertų konferencijoje, į kurią spalio 25 dieną į Berlyną kartu su Komisijos pirmininke Ursula von der Leyen kviečiame Ukrainą ir jos partnerius iš viso pasaulio.

Ateinančiomis savaitėmis ir mėnesiais Ukrainai tieksime ir naujus, pažangiausius ginklus, tokius kaip oro erdvės gynybos ir radarų sistemos bei žvalgybiniai dronai. Vien mūsų paskutinio pristatyto ginklų paketo vertė – daugiau kaip 600 mln. eurų. Mūsų tikslas – moderni Ukrainos kariuomenė, pajėgi visuomet apginti savo šalį.

Tačiau šiam tikslui pasiekti mes visi ne tik turime tiekti Kyjivui tai, be ko šiuo metu patys galime apsieiti. Ir čia turime geriau planuoti ir koordinuoti. Todėl kartu su Nyderlandais pradėjome iniciatyvą, padėsiančią nuolat ir patikimai paskirstyti darbus tarp visų Ukrainos partnerių. Galiu įsivaizduoti, kad Vokietija, pavyzdžiui, prisiims ypatingą atsakomybę už Ukrainos artilerijos ir oro erdvės gynybos pajėgumų stiprinimą. Reikia kuo greičiau suderinti tokią koordinuotą paramą ir tuo įrodyti savo ilgalaikį įsipareigojimą siekti laisvos ir nepriklausomos Ukrainos, kaip tai padarėme birželio mėnesį vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime, vieningai pasakydami „taip“. Taip, Ukraina, Moldovos Respublika, žvelgiant į ateitį – ir Gruzija bei, žinoma, šešios Vakarų Balkanų valstybės – laisvos, demokratinės Europos dalis. Jų narystė ES atitinka mūsų interesus.

Galėčiau tai pagrįsti demografiškai ar ekonomiškai arba, tęsiant Milano Kunderos mintį, kultūriniu, etiniu ir moraliniu aspektu. Visos šios priežastys svarios. Tačiau šiandien kaip niekada aiškiai išryškėja geopolitinis šio sprendimo matmuo. XXI amžiaus realioji politika nereiškia, kad paminamos vertybės, o partneriai paaukojami vardan tingių kompromisų. Realioji politika turi būti vykdoma įtraukiant draugus ir tas pačias vertybes puoselėjančius partnerius, juos remiant ir bendradarbiavimu stiprinant pozicijas pasaulinėje konkurencinėje kovoje.

Beje, būtent taip suprantu ir Emmanuelio Macrono pasiūlymą kurti Europos politinę bendruomenę. Žinoma, turime Europos Tarybą, ESBO, EBPO, Rytų partnerystę, Europos ekonominę erdvę ir NATO. Tai – svarbūs forumai, kuriuose mes, europiečiai, glaudžiai bendradarbiaujame ir už ES ribų. Tačiau trūksta reguliarių mainų politiniame lygmenyje – forumo, kuriame mes, ES valstybių ir vyriausybių vadovės ir vadovai, ir mūsų partneriai Europoje kartą ar du kartus per metus aptartume visam mūsų žemynui svarbius klausimus: saugumą, energetiką, klimatą bei susisiekimą.

Tokia sąjunga – ir tai man labai svarbu – tai ne alternatyva būsimai ES plėtrai; nes pažadėjome tai šalims kandidatėms – Vakarų Balkanų šalims jau beveik prieš 20 metų – ir dabar šiuos žodžius pagaliau turi pakeisti darbai.

Pastaraisiais metais daugelis pagrįstai ragino siekti stipresnės, suverenesnės ir geopolitiškesnės Europos Sąjungos, žinančios savo vietą žemyno istorijoje ir geografijoje bei pasaulyje veikiančios tvirtai ir vieningai. Pastaraisiais mėnesiais priimti istoriniai sprendimai mus priartino prie šio tikslo. Ryžtingai ir greitai kaip niekada iki šiol įvedėme griežtas sankcijas Putino Rusijai. Be anksčiau įprastų nesutarimų priėmėme milijonus prieglobsčio mūsų šalyje ieškančių moterų, vyrų ir vaikų iš Ukrainos. Ypač Čekijos Respublika ir kitos Vidurio Europos valstybės parodė savo didelę širdį ir stiprų solidarumą. Už tai nusipelnėte didžiausios mano pagarbos.

Žodžiui „solidarumas“ įkvėpėme naujos gyvybės ir kitose srityse. Glaudžiau bendradarbiaujame energijos tiekimo srityje. Vos prieš keletą savaičių susitarėme dėl dujų taupymo tikslų Europos Sąjungoje. Abu šie dalykai labai svarbūs artėjant žiemai, ir visų pirma Vokietija yra ypač dėkinga už šį solidarumą.

Visi žinote, kaip ryžtingai Vokietija siekia sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių. Kuriame alternatyvius suskystintų dujų bei naftos importo pajėgumus ir tai darome solidariai, atsižvelgdami ir į išėjimo į jūrą neturinčių šalių, tokių kaip Čekija, poreikius. Tai pažadėjau Ministrui Pirmininkui Fialai, jam lankantis Berlyne gegužę, ir šį solidarumą tikrai dar kartą patvirtinsime mūsų šiandieninio susitikimo metu.

Spaudimas keistis mums, europiečiams, didės, net ir nepriklausomai nuo Rusijos karo ir jo pasekmių. Pasaulyje, kuriame gyvena aštuoni milijardai žmonių, o ateityje, tikėtina, gyvens dešimt milijardų, kiekviena Europos Sąjungos nacionalinė valstybė yra per maža viena apginti savo interesus ir vertybes. Todėl mums dar svarbiau sukurti vieningai veikiančią Europos Sąjungą.

Dėl to dar svarbesni tampa stiprūs partneriai, visų pirma Jungtinės Valstijos. Kokia laimė mums visiems, kad šiandien Baltuosiuose rūmuose turime Prezidentą Bideną – tvirtą transatlantinės partnerystės šalininką. Pastaraisiais mėnesiais įsitikinome, kokia nepakeičiama yra ši partnerystė. Šiandien NATO kaip niekada vieningas, o politinius sprendimus priimame glaudžiai bendradarbiaudami su transatlantiniais partneriais. Tačiau nepaisant visko, ką Prezidentas Bidenas padarė dėl mūsų partnerystės, žinome, kad Vašingtono žvilgsnis vis labiau krypsta į konkurenciją su Kinija ir Azijos ir Ramiojo vandenyno regionu. Taip bus ir su būsimomis JAV vyriausybėmis, gal net daugiau.

Todėl daugiapoliame pasaulyje – koks jis yra XXI amžiuje – nepakanka vien puoselėti esamas partnerystes, kad ir kokios jos vertingos. Investuosime į naujas partnerystes – Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Beje, politinis ir ekonominis diversifikavimas – tai dalis atsakymo į klausimą, kaip elgtis su pasaulio galybe Kinija ir „partnerės, konkurentės ir varžovės“ triada.

Kita atsakymo dalis yra tokia: privalome dar labiau išnaudoti vieningos Europos svorį. Kartu turime geriausias galimybes formuoti XXI amžių, atsižvelgiant į savo – Europos Sąjungos – interesus: kaip 27, 30 ar 36 valstybių Europos Sąjunga, kurioje tuomet gyvens daugiau kaip 500 milijonai laisvų ir lygių piliečių, turinti didžiausią pasaulyje vidaus rinką, pažangiausias mokslinių tyrimų institucijas, inovacijas ir novatoriškas įmones, stabilią demokratiją, socialines paslaugas ir viešąją infrastruktūrą, kurioms nėra lygių visame pasaulyje. Tai – siekis, kurį sieju su geopolitine Europa.

Juk pastarųjų mėnesių patirtis rodo, kad blokadas galima įveikti. Europines taisykles galima pakeisti – prireikus net ir labai greitai. Net Europos Sąjungos sutartys nėra nepajudinamos. Jei prieisime prie bendros išvados, kad sutartis reikia koreguoti, idant Europa galėtų judėti į priekį, turime tai padaryti.

Tačiau abstrakčiomis diskusijomis apie tai nieko nepasieksime. Kur kas svarbiau panagrinėti tai, ką reikia keisti, ir tada nuspręsti, kaip konkrečiai tai padaryti. „Forma seka funkciją“ – šis moderniosios architektūros tikslas kuo skubiau turi tapti Europos Sąjungos politikos principu.

Aišku, kad Vokietija tam turi teikti pasiūlymus ir pati daryti žingsnius. Tai dar viena priežastis, kodėl esu čia, ES Tarybai pirmininkaujančios valstybės sostinėje – kad Jums ir mūsų draugams Europoje pristatyčiau keletą savo idėjų dėl mūsų Sąjungos ateities. Atkreipkite dėmesį, kad tai – idėjos, pasiūlymai, penas pamąstymui, o ne Vokietijos parengti sprendimai.

Mano nuomone, Vokietijos atsakomybė už Europą yra kartu su kaimyninėmis šalimis parengti sprendimus ir drauge juos priimti. Noriu ne išskirtinių klubų ar direktoratų Europos Sąjungos, o lygiaverčių narių Europos Sąjungos. 

Noriu aiškiai pridurti, kad ES tolesnė plėtra į Rytus didina mūsų visų pranašumą. Žemyno viduryje esanti Vokietija darys viską, kad Europos Rytai ir Vakarai, Šiaurė ir Pietūs suartėtų.

Turint tai galvoje noriu paprašyti Jūsų suprasti šias keturias mintis.

Pirma, aš už Europos Sąjungos plėtrą, į ją priimant Vakarų Balkanų šalis, Ukrainą, Moldovą ir, žvelgiant į ateitį, taip pat ir Gruziją. 

Tačiau 30 ar 36 valstybes nares turinti Europos Sąjunga bus kitokia nei dabartinė. Tai akivaizdu. Kaip pasakė istorikas Karlas Schlögelis, Europos centras slenka į rytus. Šioje išsiplėtusioje Sąjungoje padidės valstybių narių politinių interesų, ekonominės galios bei socialinių sistemų skirtumai. Ukraina – ne Liuksemburgas, o Portugalija pasaulio iššūkius vertina kitaip nei Šiaurės Makedonija.

Pirmiausia šalys kandidatės turi atitikti stojimo kriterijus. Padėsime joms tai padaryti, kaip tik galėsime. Tačiau ir pati ES turi pasiruošti šiai didžiulei plėtrai. Tam prireiks laiko, todėl turime pradėti jau dabar. Ir ankstesniuose plėtros etapuose reformos šalyse kandidatėse buvo vykdomos kartu su Europos Sąjungos institucinėmis reformomis. Taip bus ir šįkart.

Negalėsime išvengti šių diskusijų – tikrai ne tuo atveju, jei į stojimo į ES perspektyvą žiūrime rimtai. O į duotus narystės pažadus turime žiūrėti rimtai. Nes tik taip užtikrinsime stabilumą mūsų žemyne. Taigi pakalbėkime apie reformas.

ES Taryboje, ministrių ir ministrų lygmenyje, reikia veikti greitai ir pragmatiškai. Taip turi būti ir ateityje. Tačiau tose srityse, kur šiandien būtinas vienbalsiškumas, su kiekviena papildoma valstybe nare didėja rizika, kad viena šalis savo veto užkirs kelią visoms kitoms priimti sprendimus. Manantys kitaip neigia Europos realybę.

Todėl pasiūliau bendrosios užsienio politikos, o taip pat ir kitose srityse, tokiose kaip mokesčių politika, palaipsniui pereiti prie sprendimų priėmimo balsų dauguma – gerai žinodamas, kad tai turės įtakos ir Vokietijai. Turime suprasti, kad vienbalsiškumo principo laikymasis veikia tik tol, kol spaudimas neatidėliojant imtis veiksmų yra nedidelis. Tačiau dabar, įvykus laikmečio lūžiui, taip jau nebėra.

Be to, alternatyva sprendimų priėmimui balsų dauguma būtų ne status quo išlaikymas, o judėjimas į priekį vis įvairesnėse grupėse, įvairių taisyklių džiunglėse ir sunkiai suvaldomose sutikimo ir atsisakymo procedūrose. Tai būtų ne diferencijuota integracija, o painus raizginys ir paskatinimas visiems, pasisakantiems prieš vieningą geopolitinę Europą ir norintiems supriešinti mus tarpusavyje. Aš to nenoriu!

Mano pasisakymas už sprendimų priėmimą balsų dauguma yra sulaukęs kritikos, ir aš puikiai suprantu visų pirma mažesnių valstybių narių susirūpinimą. Ir ateityje turi būti išklausytos visos šalys ir joms rūpimi klausimai – visa kita būtų Europos idėjos išdavystė. Kadangi šį susirūpinimą vertinu labai rimtai, sakau: ieškokime kompromisų drauge! Pavyzdžiui, manau, kad sprendimų priėmimo balsų dauguma principą galėtume pradėti taikyti tose srityse, kuriose ypač svarbu, kad kalbėtume vienu balsu, pavyzdžiui, dėl sankcijų politikos ar žmogaus teisių klausimų. Be to, taip pat raginu turėti drąsos konstruktyviai susilaikyti. Manau, kad tai mūsų, vokiečių, ir visų kitų, tikinčių sprendimų priėmimo balsų dauguma principu, pareiga. Jei daugelis mūsų perims šią idėją, priartėsime prie pasaulinę politiką vykdyti galinčios geopolitinės Europos.

Europos Parlamentas taip pat neišvengs reformų. Sutartyse ne veltui numatytas maksimalus narių skaičius – 751. Tačiau prisijungus naujoms šalims šį skaičių viršysime, bent jau tuo atveju, jei paprasčiausiai išplėsime Parlamentą tokiu vietų skaičiumi, koks naujoms valstybėms priklausytų pagal lig šiol galiojusias taisykles. Jei nenorime išpūsti Europos Parlamento, mums reikia naujos jo sudėties pusiausvyros, kartu laikantis demokratijos principo, pagal kurį kiekvienas rinkėjo balsas turėtų būti maždaug vienodo svorio.

Galiausiai, ir Europos Komisijoje svarbu užtikrinti tinkamą atstovavimo ir funkcionalumo pusiausvyrą. Komisija, kurioje dirba 30 ar 36 Komisijos nariai, pasiekia savo gebėjimo dirbti ribas. Be to, jei ir toliau reikalausime, kad kiekvienas Komisijos narys būtų atsakingas už atskirą politikos sritį – ir čia leiskite prisiminti dar vieną didį šio miesto sūnų – tai susidarys gana kafkiška situacija.

Žinau, kaip visoms valstybėms narėms svarbu Briuselyje būti atstovaujamoms „savo“ komisarės ar komisaro. Ir tai yra svarbu, nes tai parodo, kad Briuselyje visi sėdi prie vieno stalo ir drauge priima sprendimus. Todėl nenoriu keisti principo „po vieną Komisijos narį iš kiekvienos šalies“. O kodėl už vieną generalinį direktoratą negalėtų būti atsakingi du Komisijos nariai? Taip nuolat yra ne tik įmonių sprendimų priėmimo organuose visame pasaulyje. Tokių sprendimų esama ir kai kurių valstybių narių vyriausybėse – tiek išoriniame atstovavime, tiek paskirstant atsakomybės sritis viduje.

Taigi ieškokime tokių kompromisų, kad Europa būtų veiksminga!

Antroji mintis, kuria norėčiau su Jumis pasidalyti, susijusi su sąvoka, dėl kurios pastaraisiais metais dažnai diskutavome. Tai – Europos suverenumas. 

Ir man čia svarbu ne semantika. Iš esmės juk Europos suverenumas reiškia, kad visose srityse tapsime savarankiškesni, prisiimsime daugiau atsakomybės už savo saugumą, dar glaudžiau bendradarbiausime ir būsime vieningesni gindami savo vertybes ir interesus visame pasaulyje.

Tai daryti mus verčia ne tik Rusijos išpuolis prieš Europos taikos tvarką. Jau minėjau priklausomybes, į kurias patekome. Rusijos energijos importas – ypač akivaizdus pavyzdys, bet anaiptol ne vienintelis. Paimkime, pavyzdžiui, puslaidininkių tiekimo sutrikimus. Turime kuo greičiau panaikinti šią vienašališką priklausomybę!

Europa klesti dėl prekybos. Negalime šios srities perleisti kitiems. Todėl mums reikia ir kitų, tvarių laisvosios prekybos susitarimų bei ambicingos prekybos darbotvarkės.

Kalbėdami apie žaliavų ar retųjų žemės elementų tiekimą dažniausiai galvoje turime nuo Europos labai nutolusias kilmės šalis. Tačiau dažnai pamirštame vieną dalyką: didelė dalis ličio, kobalto, magnio bei nikelio, kurių taip labai reikia mūsų įmonėms, jau seniai yra čia, Europoje. Kiekviename mobiliajame telefone ir automobilio akumuliatoriuje yra vertingų žaliavų. Taigi, kalbėdami apie ekonominį suverenumą, turėtume kalbėti ir apie tai, kaip geriau išnaudoti šį potencialą. Tam reikalingos technologijos jau sukurtos. Dabar mums reikia bendrų standartų tikrai Europos žiedinei ekonomikai sukurti. Aš tai pavadinčiau strateginiu mūsų vidaus rinkos atnaujinimu.

Ekonominė nepriklausomybė – tai ne autarkija. Tai negali būti Europos tikslas, kuriai visada buvo ir tebėra naudingos atviros rinkos ir prekyba. Tačiau ir mums reikia „žaidimo plano“, kažko panašaus į strategiją „Pagaminta Europoje 2030“. 

Man tai reiškia, kad ten, kur Europa atsilieka nuo Silicio slėnio, Šendženo, Singapūro ar Tokijo, turime sugrįžti prie lyderių. 

Mūsų pramonei taip svarbių lustų ir puslaidininkių srityje didelės Europos pastangos mums jau padėjo padaryti pažangą. Pavyzdžiui, visai neseniai „Intel“ pranešė apie milijardines investicijas Prancūzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Airijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Tai – didžiulis žingsnis link naujos kartos „Europoje pagamintų mikroschemų“. Ir tai – tik pradžia. Drauge su tokiomis įmonėmis kaip „Infineon“, „Bosch“, „NXP“ bei „GlobalFoundries“ rengiame projektus, padėsiančius Europai tapti pasauline technologijų lydere.

Nes mūsų siekiai neapsiribos vien tik tuo, kad Europoje būtų gaminama tai, kas gali būti pagaminta kitur. Noriu, kad Europa pirmautų svarbių didelio poveikio technologijų srityje.

Paimkime ateities judumą. Duomenys čia vaidins lemiamą vaidmenį – tiek autonominio vairavimo, tiek įvairių transporto priemonių sujungimo į tinklą ar išmaniojo eismo srautų valdymo srityse. Todėl mums reikia kuo greičiau sukurti vieningą tarpvalstybinę Europos judumo duomenų erdvę. Vokietijoje padarėme pradžią sukurdami „Mobility Data Space“. Sujunkime ją su visa Europa! Ji atvira visiems, norintiems šį tą pakeisti. Taip galime tapti pirmaujančiais pasauliniu mastu.

Kalbėdami apie skaitmeninimą, turime mąstyti plačiai ir įtraukti ir kosmosą, nes suverenumas skaitmeniniame amžiuje priklauso nuo pajėgumų kosmose. Nepriklausoma prieiga prie kosmoso, modernūs palydovai ir megakonsteliacijos – tai itin svarbu ne tik mūsų saugumui, bet ir aplinkos apsaugai, žemės ūkiui ir, galiausiai, bet ne mažiau svarbu – skaitmeninimui. Raktinis žodis čia – Europos plačiajuostis internetas.

Vis svarbesnis vaidmuo čia tenka komerciniams subjektams ir startuoliams – tai matome JAV. Todėl, norėdami užtikrinti stiprų ir konkurencingą Europos kosmoso sektorių, ir mes turime remti ne tik įsitvirtinusias bendroves, bet ir šios srities novatoriškas įmones. Nes tik tuomet turėsime šansų, kad kita tokia įmonė kaip „SpaceX“ bus iš Europos.

Galiausiai, mūsų pagrindinis tikslas – iki 2050-ųjų tapti neutralaus poveikio klimatui Europos Sąjunga – tai taip pat puiki proga tapti pradininke šioje žmonijos ateičiai tokioje svarbioje srityje. Tai galime pasiekti čia, Europoje, kurdami ir paruošdami rinkai visame pasaulyje reikalingas ir naudojamas technologijas.

Elektros energijos srityje galėtume plėsti tinklų ir kaupimo pajėgumų infrastruktūrą ir taip sukurti tikrą energijos vidaus rinką, patikimai aprūpinančią Europą vandens energija iš šiaurės, vėjo energija iš pajūrio ir saulės energija iš pietų – tiek vasarą, tiek žiemą.

Kitas žingsnis galėtų būti Europos vandenilio tinklas, sujungiantis gamintojus ir vartotojus bei paskatinantis Europos elektrolizės bumą. Nes tik pasitelkus vandenilį turėsime neutralaus poveikio klimatui pramonę.

Mums reikia tankaus elektros įkrovimo stotelių tinklo kiekvienoje šalyje – ne tik elektromobiliams, bet ir sunkvežimiams.

O taip pat ir investicijų į naujus, neutralaus poveikio klimatui degalus oro transportui ir tam būtiną infrastruktūrą, pavyzdžiui, oro uostuose, kad neutralaus poveikio aviacija būtų ne tik svajonė, o taptų realybe, pradedant nuo Europos.

Šiai ekologinei ir skaitmeninei mūsų ekonomikos transformacijai reikės didelių privačių investicijų. To pagrindas – stipri ir likvidi ES kapitalo rinka ir stabili finansų sistema. Todėl kapitalo rinkos ir bankų sąjungos yra itin svarbios mūsų būsimai gerovei.

Ponios ir ponai, tai – žingsniai Europos suverenumo link.

Norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką, nes jis yra labai svarbus kalbant apie suverenitetą ir karą Rytų Europoje: mums reikia geresnės mūsų gynybos pajėgumų Europoje sąveikos.

Palyginti su JAV, ES turi keliskart daugiau skirtingų ginklų sistemų. Tai neefektyvu, nes mūsų karės ir kariai turi mokytis naudotis daugybe skirtingų sistemų, o jų techninė priežiūra ir remontas yra brangesni ir sudėtingesni.

Ankstesnį nekoordinuotą Europos ginkluotųjų pajėgų ir gynybos biudžetų mažėjimą dabar turi pakeisti koordinuotas Europos pajėgumų didinimas. Tai reiškia bendrą gamybą ir viešuosius pirkimus, o taip pat ir glaudesnį mūsų įmonių bendradarbiavimą vykdant ginkluotės projektus. Todėl būtina dar glaudžiau koordinuoti veiksmus Europos lygmeniu. Pats laikas Briuselyje atskirai susitikti ne tik žemės ūkio ir aplinkos ministrėms ir ministrams. Šiais laikais mums reikia atskiros gynybos ministrių ir ministrų tarybos.

Jau turime keletą priemonių praktiniam mūsų ginkluotųjų pajėgų bendradarbiavimui pagerinti. Turiu omenyje ne tik Europos gynybos agentūrą ir Gynybos fondą, bet ir visų pirma Bendradarbiavimo ginkluotės srityje jungtinėje organizacijoje jau vykstantį bendradarbiavimą. Kaip anuomet Šengeno erdvėje sienas pirmiausiai atvėrėme septyniose valstybėse, taip ši organizacija gali tapti bendros gynybos ir ginkluotės Europos branduoliu. 

Tam turėsime peržiūrėti visas savo nacionalines išlygas ir taisykles, pavyzdžiui, susijusias su bendrai sukurtų sistemų naudojimu ir eksportu. Tačiau tai turi būti įmanoma – vardan mūsų saugumo ir suverenumo, kuris juk priklauso ir nuo Europos ginklavimosi pajėgumų.

NATO išlieka mūsų saugumo garantas. Tačiau tiesa ir tai, kad kiekvienas Europos Sąjungos atliekamas Europos gynybos struktūrų patobulinimas ir suderinamumo padidinimas sustiprina NATO.

Turėtume pasimokyti iš praėjusios vasaros įvykių Afganistane. Ateityje ES turi gebėti reaguoti greitai ir veiksmingai. Todėl kartu su kitais ES partneriais Vokietija užtikrins, kad planuojamos ES greitojo reagavimo pajėgos 2025-aisiais būtų visiškai pasirengusios ir tuomet skirs į jas pagrindinį kontingentą. Tam reikia aiškios vadovavimo struktūros. Todėl nuolatiniam ES vadovavimo štabui, o vidutinės trukmės laikotarpiu – tikrai ES vadavietei turime skirti visą reikiamą finansavimą, personalą ir techniką. Vokietija šią atsakomybę prisiims 2025-aisiais vadovaudama greitojo reagavimo pajėgoms.

Galiausiai turime užtikrinti, kad mūsų politinių sprendimų priėmimo procesai būtų lankstesni, ypač krizių metu. Manau, kad reikia visapusiškai išnaudoti ES sutartyse numatytą veiksmų laisvę. Taip, tai taip pat reiškia, kad reikia labiau pasinaudoti galimybe patikėti misijas tam pasirengusiai valstybių narių grupei – pasiryžusiųjų koalicijai. Tai būtų pats geriausias darbų pasiskirstymas Europos Sąjungoje.

Jau nuspręsta, kad Vokietija Lietuvai skirs greitai dislokuojamą brigadą, o NATO – papildomas greitojo reagavimo pajėgas. Slovakiją, be kita ko, remiame oro erdvės gynybos srityje. Čekijos Respublikai ir kitoms šalims Ukrainai perduotus sovietinius tankus kompensuojame Vokietijoje pagamintais tankais. Be to, susitarėme, kad daug glaudžiau bendradarbiaus mūsų ginkluotosios pajėgos. 100 mlrd. eurų, kuriuos ateinančiais metais Vokietija skirs Bundesvero modernizavimui, taip pat sustiprins Europos ir transatlantinį saugumą.

Europoje turime įveikti didelį atsilikimą gynybos nuo grėsmių iš oro ir kosmoso srityje. Todėl ateinančiais metais Vokietija labai reikšmingai sustiprins savo oro erdvės gynybos sistemą. Visus šiuos pajėgumus bus galima naudoti ir NATO. Be to, Vokietija nuo pat pradžių šią būsimą oro erdvės gynybos sistemą kurs taip, kad prie jos, jei to norės, galės prisijungti ir mūsų kaimynės Europoje – Lenkija, Baltijos šalys, Nyderlandai, Čekija, Slovakija bei mūsų partneriai Skandinavijoje. Bendrai sukurta Europos oro erdvės gynybos sistema būtų ne tik pigesnė ir efektyvesnė nei kiekvienam iš mūsų kurti brangią ir labai sudėtingą oro erdvės gynybos sistemą; tai sustiprintų visos Europos saugumą ir puikiai pademonstruotų, ką turime omenyje kalbėdami apie NATO europinio ramsčio stiprinimą.

Trečias svarbus uždavinys, kurį matau Europai, taip pat kyla iš laikmečio lūžio, ir jis yra gerokai platesnis. Artimiausioje ateityje Putino Rusija save apibrėš kaip Europos Sąjungos priešininkę. Putinas pasinaudos kiekvienu mūsų nesutarimu, kiekviena silpnybe. Kiti autokratai paseks jo pavyzdžiu. Prisiminkime, kaip Baltarusijos diktatorius Lukašenka pernai bandė daryti mums politinį spaudimą dėl tūkstančių pabėgėlių ir migrantų iš Artimųjų Rytų kančių. Kinija ir kitos šalys taip pat naudojasi mūsų, europiečių, neapsaugotais flangais, kai nesutariame.
Ką tai reiškia Europai, galima apibendrinti taip: turime suvienyti jėgas, įveikti senus konfliktus ir rasti naujus sprendimus. Tai skamba kaip savaime suprantamas dalykas, tačiau už jo slypi daug darbo. Paimkime dvi sritis, kurios pastaraisiais metais tikriausiai sukėlė didžiausią įtampą tarp valstybių narių – migracijos ir finansų politiką.
Tai, kad galime judėti į priekį migracijos politikos srityje, įrodėme po Rusijos pradėtos karinės agresijos prieš Ukrainą. Pirmą kartą ES aktyvavo Laikinosios apsaugos direktyvą. Ši neaiški sąvoka milijonams ukrainiečių toli nuo namų leidžia pasijusti normaliais žmonėmis, greitai ir saugiai gauti leidimą gyventi šalyje, galimybę dirbti, lankyti mokyklą ar studijuoti, pavyzdžiui, čia, šiame universitete.
Žmonės ir toliau atvyks į Europą, norėdami apsisaugoti nuo karo ir persekiojimo arba ieškodami darbo ir geresnio gyvenimo. Europa tebėra vieta, kurioje trokšta gyventi milijonai žmonių visame pasaulyje. Viena vertus, tai puikus mūsų žemyno patrauklumo įrodymas, kita vertus, tai kartu ir realybė, su kuria mums, europiečiams, tenka susidurti. Tai reiškia, kad migracijos politiką turime formuoti iš anksto, užuot reagavę į krizes ad hoc. Tai taip pat reiškia, kad reikia mažinti neteisėtą migraciją ir kartu sudaryti sąlygas legaliai migracijai, nes mums reikia imigracijos. Šiuo metu mūsų oro uostuose, ligoninėse ir daugelyje įmonių susiduriame su kvalifikuotų darbuotojų trūkumu pačiose įvairiausiose pozicijose.
Kai kurie aspektai man atrodo svarbiausi.
Pirma. Mums reikia daugiau lygiaverčių privalomų partnerysčių su kilmės ir tranzito šalimis. Jei pasiūlysime darbuotojams daugiau teisėtų kelių į Europą, kilmės šalys savo ruožtu turės būti labiau pasiruošusios leisti grįžti savo piliečiams, neturintiems leidimo gyventi.
Antra. Veikiančios migracijos politikos dalis yra veiksminga ir mūsų teisinės valstybės standartus atitinkanti išorės sienų apsauga. Šengeno erdvė – keliavimas, gyvenimas ir darbas be sienų – priklauso nuo šios apsaugos. Šengenas yra vienas didžiausių Europos Sąjungos laimėjimų, todėl turėtume jį saugoti ir stiprinti. Tai taip pat reiškia, kad turime šalinti esamas spragas. Kroatija, Rumunija ir Bulgarija atitinka visus techninius visateisės narystės reikalavimus. Sieksiu, kad jos taptų visateisėmis narėmis.
Trečia. Europai reikia solidarios ir krizėms atsparios prieglobsčio sistemos. Mūsų pareiga – suteikti saugius namus žmonėms, kuriems reikia apsaugos. Tarybai pirmininkaujant Prancūzijai, pastaraisiais mėnesiais susitarėme dėl laipsniško įgyvendinimo. Dabar turėtų įsitraukti ir Europos Parlamentas. Pirmininkaujanti Čekija gali tikėtis visapusiškos mūsų paramos derybose su Parlamentu.
Galiausiai, asmenims, kurie teisėtai gyvena ES kaip asmenys, kuriems suteikta apsauga, turėtume suteikti galimybę anksčiau nei iki šiol pradėti dirbti kitoje valstybėje narėje, kad jie galėtų panaudoti savo įgūdžius ten, kur jų reikia. Kadangi nesame naivūs, kartu turime užkirsti kelią piktnaudžiavimui, pavyzdžiui, kai nėra jokio noro dirbti. Jei sugebėsime tai suvaldyti, judėjimo laisvė nesukels pernelyg didelės socialinių sistemų apkrovos. Tuomet ilgainiui užsitikrinsime šios didžiosios Europos laisvės pripažinimą.
Ponios ir ponai, pastaraisiais metais mus, europiečius, labiausiai skaldė ne tik migracijos, bet ir fiskalinės politikos sritis. Tačiau istorinė gaivinimo programa, priimta per koronaviruso sukeltą krizę, žymi lūžio tašką. Pirmą kartą kartu pateikėme Europos atsaką ir ES lėšomis parėmėme nacionalines investicijų ir reformų programas. Sutarėme kartu investuoti, kad sustiprintume savo ekonomiką. Tai, beje, mums padeda ir dabartinės krizės metu.
Ideologija užleido vietą pragmatizmui. Tuo turėtume vadovautis spręsdami klausimą, kaip tobulinti bendras taisykles, susijusias ne tik su koronaviruso sukelta krize. Nekyla abejonių, kad bendros valiutos zonai reikia bendrų taisyklių, kurių būtų galima laikytis ir kurias galima būtų tikrinti. Tai sukuria pasitikėjimą ir suteikia galimybę būti solidariems, kai to reikia.
Dėl pastarųjų metų krizių skolos lygis išaugo visose valstybėse narėse. Todėl turime susitarti, kaip sumažinti šį didelį skolos lygį. Šis susitarimas turi būti privalomas, sudaryti sąlygas augimui ir būti politiškai priimtinas. Kartu jis turi suteikti galimybę visoms ES valstybėms narėms įvykdyti savo ekonomikos pertvarką pasitelkiant investicijas.
Mėnesio pradžioje mes, Vokietijos vyriausybė, pristatėme savo idėjas dėl Europos skolos taisyklių tobulinimo. Jos pagrįstos šia logika. Norime apie tai atvirai kalbėtis su visais Europos partneriais, be išankstinio nusistatymo, be pamokymų, be kaltinimų. Norime kartu aptarti, kaip galėtų atrodyti tvarus taisyklių rinkinys po laikmečio lūžio. Tai labai svarbus dalykas. Tai reiškia, kad piliečiai turi būti tikri, jog mūsų valiuta yra saugi ir negrįžtama, kad jie gali pasikliauti savo valstybe ir Europos Sąjunga net ir krizės metu.
Vienas iš geriausių pavyzdžių, kaip mums tai pavyko padaryti pastaraisiais metais, yra Europos SURE programa. Per koronaviruso sukeltą krizę ją įvedėme siekdami finansuoti sutrumpinto darbo laiko modelius. Ja pasinaudojo daugiau kaip 30 mln. piliečių visoje ES, t. y. bent vienas iš septynių darbuotojų, kurie antraip būtų atsidūrę gatvėje. Be to, ši Europos lygmens paskata leido mums įdiegti sėkmingą sutrumpinto darbo laiko modelį praktiškai visoje Europoje. Rezultatas – stipresnė darbo rinka ir sveikesnės įmonės visoje Europoje. Būtent taip įsivaizduoju pragmatiškus sprendimus Europoje, taip pat ir ateityje.
Laikmečio lūžis Europos politikai turi reikšti tiltų tiesimą, o ne apkasų kasimą. Piliečiai sieja savo lūkesčius su ES, kuri duoda. Ateities konferencijos rezultatai tai akivaizdžiai rodo. Piliečiai tikisi iš ES labai apčiuopiamų dalykų, pavyzdžiui, spartesnės klimato apsaugos, sveiko maisto, tvarių tiekimo grandinių ar geresnės darbuotojų apsaugos. Trumpai tariant, jie tikisi „tikro solidarumo“, kuris jau buvo paminėtas 1950 m. Šumano deklaracijoje. Mes turime nuolat kurti vis naujus šio solidarumo pagrindus ir pritaikyti jį prie laikmečio iššūkių.
Vieningos Europos kūrimo dešimtmečiais tai visų pirma reiškė, kad dėl vis labiau persipynusios ekonomikos karas tarp narių taps neįmanomas. Tai, kad tai buvo pasiekta, išlieka istoriniu mūsų Sąjungos nuopelnu. Tačiau tuo pat metu taikos projektas taip pat tapo visos Europos laisvės ir teisingumo projektu. Savo ruožtu už tai visų pirma turime būti dėkingi šalims, kurios prie mūsų bendruomenės prisijungė tik vėliau, ispanams, graikams ir portugalams, kurie po dešimtmečius trukusios diktatūros pasuko į laisvės ir demokratijos Europą, o vėliau – Vidurio ir Rytų Europos šalių piliečiams, įveikusiems Šaltąjį karą ir kovojusiems už laisvę, žmogaus teises ir teisingumą. Tarp jų buvo daug drąsių šio universiteto studentų, kurie tamsų 1989 m. lapkričio vakarą taip garsiai šaukėsi laisvės, kad tai virto revoliucija. Ši Aksominė revoliucija buvo tikra laimė Europai.
Taika ir laisvė, demokratija ir teisinė valstybė, žmogaus teisės ir žmogaus orumas – šios Europos Sąjungos vertybės yra mūsų bendrai įgytas paveldas. Ypač dabar, kai mūsų žemyno rytuose kyla nauja grėsmė laisvei, pliuralizmui ir demokratijai, šį ryšį jaučiame itin stipriai.
„Valstybes palaiko idealai, iš kurių jos gimė.“ Šią frazę pasakė vienas žymiausių šio universiteto profesorių, vėlesnis Čekoslovakijos prezidentas Tomašas Masarykas. Ši frazė taikoma valstybėms, tačiau ji taip pat taikoma ir vertybių bendrijai – ES. Kadangi vertybės yra jos tolesnio egzistavimo pagrindas, kai šios vertybės pažeidžiamos už Europos ribų, o dar labiau – mūsų pačių viduje, tai paveikia mus visus. Tai ketvirtoji mintis, kuria šiandien norėčiau su jumis pasidalinti.
Todėl mums kelia nerimą, kai pačiame Europos viduryje kalbama apie neliberalią demokratiją, tarsi tai nebūtų prieštaravimas. Todėl negalime susitaikyti su tuo, kai pažeidžiami teisinės valstybės principai ir naikinama demokratinė kontrolė. Turime taip pat aiškiai pasakyti, kad rasizmas ir antisemitizmas Europoje visiškai negali būti toleruojami. Todėl remiame Komisijos įsipareigojimą laikytis teisinės valstybės principų. Europos Parlamentas taip pat daug dėmesio skiria šiam klausimui. Esu už tai labai dėkingas.
Neturėtume vengti pasinaudoti visomis esamomis galimybėmis trūkumams ištaisyti. Apklausos rodo, kad visur, įskaitant Vengriją ir Lenkiją, didžioji dauguma piliečių netgi norėtų, kad jų šalyse ES būtų labiau įsipareigojusi užtikrinti laisvę ir demokratiją. Viena iš šių galimybių yra procedūra dėl teisinės valstybės pagal 7-ąjį straipsnį. Čia taip pat turime atsisakyti blokavimo pajėgumų. Man atrodo, kad taip pat būtų prasminga nuosekliai susieti mokėjimus su teisinės valstybės standartų laikymusi, kaip tai padarėme su 2021-2027 m. daugiamete finansine programa ir atstatymo fondu per koronaviruso sukeltą krizę, ir turėtume atverti naują kelią Komisijai pradėti sutarties pažeidimų nagrinėjimo procedūrą net ir tada, kai pažeidžiama tai, kas mus jungia iš esmės, – mūsų pagrindinės vertybės, kurias visi esame įtvirtinę ES sutartyje: žmogaus orumas, laisvė, demokratija, lygybė, teisinė valstybė ir pagarba žmogaus teisėms.
Kartu norėčiau, kad mums nereikėtų ginčytis dėl teisinės valstybės principo teisme, nes be visų procedūrų ir sankcijų mums visų pirma reikia atviro dialogo politiniu lygmeniu apie trūkumus, kurie egzistuoja visose šalyse. Komisijos teisinės valstybės principo taikymo ataskaita su konkrečioms šalims skirtomis rekomendacijomis yra geras pagrindas. Politiniu lygiu atidžiai stebėsime šių rekomendacijų įgyvendinimą ir atliksime savo namų darbus. Juk teisinė valstybė yra pagrindinė vertybė, kuri turėtų vienyti mūsų Sąjungą. Ypač šiais laikais, kai autokratija meta iššūkį mūsų demokratijoms, tai yra kaip niekada svarbu.
Ponios ir ponai, jau minėjau drąsius šio universiteto studentus, kurie 1989 m. lapkričio 17 d. vakarą pradėjo Aksominę revoliuciją. Universiteto miestelyje Albertov gatvėje, kur prasidėjo jų protestas, šiandien apie juos primena nedidelė bronzinė lenta. Joje yra du sakiniai, kuriuos, tikiuosi, ištarsiu pakankamai taisyklingai: „Kdy – když ne ted? Kdo – ktyž ne my?“ (lietuviškai: „Kada, jei ne dabar? Kas, jei ne mes?“) Šiandien iš Prahos šiais dviem sakiniais noriu kreiptis į visus europiečius, tuos, kurie jau gyvena mūsų Sąjungoje, ir tuos, kurie, tikiuosi, netrukus prie mūsų prisijungs. Noriu jais kreiptis į politinius vadovus, savo kolegas, su kuriais kasdien Briuselyje, Strasbūre ar mūsų sostinėse ieškome sprendimų. Tai mūsų ateitis, kurios vardas – Europa. Šiandien ši Europa susiduria su kaip niekada dideliais iššūkiais.
Kada, jei ne dabar, kai Rusija siekia perstumti ribą tarp laisvės ir autokratijos, mes padėsime išsiplėtusios laisvės, saugumo ir demokratijos Sąjungos pamatus? Kada, jei ne dabar, sukursime suverenią Europą, galinčią išsilaikyti daugiapoliame pasaulyje? Kada, jei ne dabar, įveiksime skirtumus, kurie daugelį metų mus paralyžiuoja ir skaldo? Kas, jei ne mes, galėtų apsaugoti ir apginti Europos vertybes tiek viduje, tiek išorėje?
Europa yra mūsų ateitis, ir ta ateitis yra mūsų rankose.
Labai ačiū.